In My World

Šiandien galiu pasigirti, kad pagaliau pabaigiau pirmuosius savo studijų metus. Buvo sunkūs, bet juk lengva niekada visur nebūna. Baigiau be skolų, vyyyyy ;D. O turint tokius dėstytojus kaip buvo manieji, nemanau, kad buvo galima jų išvengti, reikia gerai “nardyti” ;D Tačiau, galiu pasidžiaugti, kad šie metai baigėsi nors ne taip kaip norėjau, tačiau sėkmingai. Belieka laukti kitų metų ir tikėtis, kad jie bus ne ką blogesni nei buvo šie. O dabar reikia atostogauti ir pasinerti į atostogų maratoną bei gerai pailsėti.

Galiu, pasidžiaugti, kad pagaliau mano gyvenime kažkas keičiasi. Nuo tada, kaip atsiradau LSDJS ( Lietuvos socialdemokratų jaunimo sąjunga) aš pagaliau turiu kuo užsiimti ir taip padėti ne tik sau pažinti ko dar nežinau, bet padėti daryti kažką ir dėl kitų. Na taip dar nesigyriau, prieš kokį mėnesį laiko aš buvau priimta į LSDJS. Mėnesį tik buvau stebėtoja, stebėjau jų veiklą, ką jie veikia.

Pirmasis įvykis, kurį aš nuveikiau ten, tai dalyvavau naujai priimtų žmonių mokymuose. Atvirai pasakius, man ten labai patiko, daug ką sužinojau, tiesiog kaip sakoma praplėčiau savo akiratį. Iš pradžių galvojau ką aš ten veikiu, vėliau supratau, kad tai ne tik politiniai reikalai, nors susidaręs įspūdis sakė visai ką kitą, tačiau supratau, kad tai yra tie žmonės, kurie stengiasi dėl jaunimo, daro viską, kad jie “nesivalkiotų” gatvėmis.

Sekantis dalykas, na galbūt darbas, kurį ten nuveikiau, tai su visa šita kompanija  Balandžio 17 dieną, šeštadienį, dalyvavome “DAROM 2010″. Na mes darėm ir padarėm ;D. Smagu buvo dalyvauti tokioje akcijoje, kurioje galėjai pasistengti dėl savo miesto ir padaryti taip, kad jis atrodytų gražiau. Gėda sakyti, bet akcijoje dalyvavau pirmą kartą, kai ji jau vyksta trejus metus. Na, bet geriau vėliau, nei niekada :).

Na, tikėkimės , kad ši akcija dar gyvuos ilgai :). Ir, kad tik su vien šia akcija nereikėtų žmonėms priminti, kad mes gyvename toje vietoje, kurioje norime, kad būtų švaru ir gera būti. Juk tai darome ne tik dėl gamtos, bet ir dėl pačio savęs. Juk mes norime gyventi švariame pasaulyje, nors….. Nors ne visi nori tokį turėti.

Iš tikrųjų nesu labai didelė fanė visų tų filmų su mitinėmis būtybėmis, vampyrais ir zombiais, tačiau šis filmas man patiko. Labai daug kartų jau ruošiausi jį žiūrėti ir pagaliau prisiruošiau. Pamačiau. Daug ir įvairių atsipliepimų buvau girdėjusi apie jį. Blogieji manęs nepaveikė. Netgi dar kartą sutikčiau jį pažiūrėti.

Tai pirmoji šio filmo dalis.  Manau, kad daugelis šį filmą matė ir ne vieną kartą, tad nebūtina pasakoti kas tai per filmas ir koks visas to filmo scenarijus. Kiekvienas, aišku, atradome tam tikrų filme esančių pliusų ir minusų. Labiausiai žiūrint filmą mane sukaustė ta scena, kurioje Bela ir blogasis vampyras kovojo (jei galima tai buvo pavadinti kova). Ta scena sukėlė tokią įtampą, jog maniau, kad naktį būtinai kažką sapnuosiu. Tačiau viskas baigėsi laimingai.

Beja, perskaičiau ir knygą, tik gaila, kad knygą perskaičiau kaip buvau pažiūrėjusi filmą. Skaitant knygą negalėjau  pasitelkti savo vaizduotės, todėl nebuvo labai didelio įdomu. Neneigsiu, knygą skaityti įdomiau, nes joje nėra praleidžiama nei viena detalė.

Tačiau belieka padėkoti rašytojai Stephenie Meyer, kuri sukūrė tokį romaną, kuris buvo pripažintas geriausiu.  Tai lyg netikėta, naujoviška Romeo ir Džiuljetos istorija – vampyro ir mirtingosios meilės istorija.

- Pasiilgau tavęs, - sušnabždėjau.

- Žinau Bela. Atrodo, kad būtum išsivežusi vieną mano pusę.

- Tuomet atvažiuok ir pasiimk ją, - pasiūliau.

- Tuojau, kai tik galėsiu. Pirmiausia pasistengsiu, kad būtum saugi. - Jo balsas buvo tvirtas.

- Myliu tave, - priminiau jam.

- Ar dabar, kai dėl manęs tau teko šitiek patirti, vis dar tiki, kad ir aš tave myliu.

- Taip, tikrai tikiu.

- Netrukus atvyksiu.

- Lauksiu.

Bet tai dar ne pabaiga. Jų meilei teks ištverti dar daug kliūčių. Ir dabar skaitydama antrąją dalį, mąstau, ar vis dėlto Bela taps tuo kuo ji troško, kad galėtų būti kartu su vampyru - savo gyvenimo meile. Ir jei kas, tai žino, neišduokite man šitos paslapties :P.

Žodis, kuris dabar geriausiai tiktų apibūdinti mane - tinginė. Kodėl taip sakau? Nes iš tikrųjų tokia jau pavirtau, net nesistengiu to neigti. Pastaruoju metu tokia jau esu, o kažką pakeisti įmanoma, tereikia norėti. O aš noriu. Galėčiau padaryti mažytį sąrašiuką, kurį galėčiau išpildyti. Tačiau nieko panašaus nedarysiu, nes tai gali būti veltui. Pasižadėjau sau tik vieną dalyką - pradėsiu sportuoti! Pasiryžau tam. Kadangi jau pavasaris, tai noris ir atrodyti šiek tiek gražiau :). Ne dėl kitų, dėl savęs :P.

Kodėl šį įrašą pradėjau keikdama save?  O todėl, nes nuo pat Naujų metų įvyko tiek įvykių, o aš būdama tokia tinginė net nesugebėjau nieko parašyti. Pažadėčiau pasitaisyti, bet net sau tokius pažadus nedrįstu sakyti. Tad geriau patylėsiu.

Papasakosiu geriau pirmąjį įvykį įvykusį praėjus kelioms dienoms po Naujųjų.

Mano dvidešimtasis gimtadienis. Taip aš jau keturis mėnesius ir šešias dienas esu dvidešimties. Kažkaip keistai skamba. Tau dvidešimt metų, bet kad tiek tau  būtų tu taip nesijauti. Jaučiuosi taip, kad man būtų vos penkiolika ar šiek tiek daugiau. Niekas nepasikeitė, tik padidėjo skaičių mano ir taip dar trumpame gyvenime. Išlikau tokia pat maža, su vėjavaikiškom mintim galvoje ir vis dar su tuo pačiu noru iškrėsti kam nors pokštą (wasntme).

Šiam kartui pakaks. Laukime kol prisiruošiu dar kada nubaidyti savo tinginį į šoną ir papasakosiu dar vieną nei kiek ne prastesnį įvykį (happy).

Šiokia tokia naujovė ir pas mane. Kadangi ir metai jau bėga į pabaigą ir artėja šventės, nors iš tikrųjų aš to dar nepajutau. Keista. Juk kiekvienais metais jų taip laukdavau, bet dabar….O taip,todėl nusprendžiau ir į savo mažą kampelį įnešti šiek tiek naujovių. Švenčių proga ;]. kas tai per naujovės? Tu tikriausiai jau išgirdai. Taip tai muzika, vos tik įsijungus mano blog’ą pasigirsta muzika. Galbūt ji ir ne kiekvienam gali patikti, bet manau jog šis dalykas tiesiog pagyvins ne tik mano dieną, bet ir kiekvieno Jūsų užklystančio į šį kampelį :].

Kas dar naujo? O tai, kad jau pusę metų praėjo begyvenant studentišką gyvenimą, beja visiškai nemielą, kaip kas nors galvoja :]p. Sunku, bet viską ištverti įmanoma ;D.

tai tikriausiai šiam kartui tiek. Skurdžiai, bet geriau nei nieko. Nuovargis ir visa kita ir mintys lyg giliame miške pasiklydęs žmogus, padrikos čia netinka :].

P.S. Su artėjančiomis šventėmis, su pirmu sniegu, nors jo ir ne tiek daug, bet nors matosi :P. Ir…. Ir su pirmu šaltuku, nukandusiu tau nosytės galiuką. :]p

Šiandien atradusi laisvą valandėlę nuo mokslų ir kitų darbų žiūrėjau filmą. Tai 2007 m. pastatytas filmas ir jei ne pradžioje parodyti subtitrai, jog paremta tikra istorija, nepatikėčiau, jog tai nutiko kažkur šalia Lietuvos. Taip tai filmas paremtas tikra istorija, kuri išgarsėjo po vieno incidento mokykloje, kurį galėjome išvysti net televizojoje.

Apie ką filmas? O filmas apie tai, kad kaip ir kiekvienoje klasėje būna mokinys, kurio dauguma nemėgsta. Šiame filme tai buvo šešiolikmetis Josepas – vienas tokių atstumtųjų. Tačiau kartą šešiolikmetis Kasparas stoja jį ginti. Jo gynėjo pozicija nepalengvina bendro klasės nusistatymo. Priešingai. Nuo Kasparo nusisuka visi buvę draugai, net ir jo mergina. O Josepas dabar atakuojamas ne tik psichologiškai, bet ir fiziškai. Atrodo, net ir suaugusieji žiaurioje paauglių kovoje yra bejėgiai. Kasparas ir Josepas nusprendžia patys sustabdyti nesuvaldomą agresijos ir smurto proveržį mokykloje. Kasparas davė Josepui mintį, kad juos reikia iššaudyti ir gale filmo Josepas pasiemęs tėvo ginklus kartu su Kasparu nuėjo į mokylą ir iššaudė apie puse klasės. O pačioje pabaigoje ir patys nusišovė, tik… Tik Kasparas to padaryti neišdrįso.

Kuri filmo dalis patiko labiausiai? Galbūt labiausiai tiktų žodis ne patiko, o sukrėtė, ogi ta kurioje iš abiejų vaikinų taip yra pasityčiota, kad manau nei vienas nenorėtų būti jų vietoje. Net kaip papasakoti tą vietą nerandu žodžių, tai geriau reikėtų pamatyti patiems, tie kurie matę žino, o tie kurie ne gali tai pamatyti, tam niekada nebus vėlu.

P.S. Nesielk su kitais taip, kaip nenori jog elgtųsi su tavimi. Skaityti toliau »

Pagaliau po gana ilgos pertraukos prisiruošiau parašyti. O šiame įraše aš papasakosiu vieną iš kolkas linksmiausių studentiško gyvenimo akimirkų. Na, aišku, tų akimirkų yra ir daugiau. Pvz. kaip kiekvieną dieną netylanti muzika “barake”, neleidžianti miegoti, dar gerai, kad kaip aš miegu nieko negirdžiu, tai vienas dalykas dėl kurio aš labai džiaugiuosi ;D. O vieną dieną kaip labai ilgai neužmigau, tai kaimynai esantys viršuje sau labai linksmai leido laiką, o kaip nuėjau ir paklausiau ką jie taip ilgai veikė, spėkit koks buvo jų atsakymas? ;D Ogi sako paskaitose buvom ;D Antrą valandą nakties, sakyčiau labai įdomios paskaitos ;D.

Bet va, nenukrypstant nuo temos, tas linksmiausias įvykis ” Fuxų krikštynos”.  O taip, galvojau bus daug baisiau :S , bet nieko panašaus nebuvo, nuvylė…. Juk tikėjausi kur kas daugiau. Tai vat, ne paslaptis, kad studijuoju Marijampolės kolegijoje :), o studentų atstovybė (MKSA) mums ir surengė tą linksmą krikšta

O taip, mus pagerbti, taip pat, buvo pakviestas ir popiežius, vos ne visas vienuolynas ir dar “kariuomenė” studentų ;D. Ką mes veikėm ir darėm krikšto metu, pavyzdžiui man jau seniai pabodę ir “nuvalkioti” dalykai.

Teko eiti garbės ratą aplink Marijampolės centrą.

Toliau sekė toks dalykas, kad teko bėgti dedant koją į ratus ir lįsti į tunelį, kuriame pilna visokio š….

Taip darėm, tai ką mums liepė ;D

Va taip mes atrodėm...

Žodžiu “chebra” nei vandens, nei miltų nepagailėjo. Teko net valgyt neaiškios sudėties košę… Fuuuu…… :S Bet mes viską padarėm ;D Cha xD O vėliau galėjom ir pašvęsti (smirk).

Na o dabar tęsiam studentišką gyvenimą toliau ;D Laisvė studentams!!! ;D Iki semestro pabaigos ;D

Visada maniau,kad draugas tai tas žmogus,kuriuo gali pasitikėti,papasakoti net didžiausią savo paslaptį,kurios net patiems artimiausiems žmonėms nepasakoji,kad draugas – tai žmogus,kuris padės,patars… Draugas iš didžiosios D raidės. Visada tikėjau,kad draugai po gatves ar dar velniai žino kur nesimėto. Žinojau,kad rasti gerą draugą sunku. Galvojau radau. Klydau.

Ar dabar draugai,tai lyg skudurai grindims valyti,kuriuos panaudojus galima išmesti? NE!!! Draugai kurkas daugiau,nei mes kiekvienas įsivaizduojame,o atsirinkti tikrą ir gerą draugą,kuriuo gali pasitikėti yra sunku.

Draugą reikia vertinti,bent taip galvojau iki šiol. Reikia jį saugoti,nes kitaip gali likti vienas. O gal geriau būti vienam,nei būti apgautam draugo arba tiesiog tapti jo lyg pasinaudojimo įrankiu. Draugo,kuris manei,kad yra tavo draugas,o pasirodo klydai,nes tie draugai,kurie šalia tavęs tik nori tavimi pasinaudoti,kaip tuo šlapiu grindų skuduriu,o paskui kaip tapsi nereikalingas jį tiesiog išmesti. Tikri draugai taip nesielgia ir neieško naudos sau. Bet neveltui yra sakoma,kad yla visada išlenda iš savo maišo,nesvarbu,kaip giliai ji ten yra. Tad aš geriau renkuosi vienatvę,nei apgaule ir savanaudiškumu paremtą draugystę. Vienatvę,nei į akis sakomą vieną,o už akių visai ką kitą ir tai vadinama tiesa,greičiau melu.

Tai mano klaida,kad aš taip lengvai ir aklai prisileidžiu žmones. Na,bet juk iš klaidų mokomės. Gaila,nevisada pavyksta…

Bet aš vis dar tikiuosi surasti gerą draugą. Draugą iš didžiosios D raidės . Juk vis dėlto reikia draugą turėti,būtinai jį reikia turėti…

Kaikurie mano esantys tokie protingi,tokie geresni už kitus,kad net blogas daros. Noris išrėkti,kad galbūt už tave ir geresnių yra,bet kur tau jie vis tiek įrodinėja savo tiesas ir sako esantys geresni.  Lyg jiems nuo to lengviau. Kiekvienas save parodo tokį,kokį ir nori parodyti. Na,aišku,nieko nepadarysi,bet verčiau žinoti savo vietą ir apsimesti durneliu,nei bandyti pasiekti savo kalno viršūnę įrodinėjant savo tiesas. Kaip sakoma “Duok durniui kelią”,tik va kažin ar jis sugebės jį rasti. Belieka tik palinkėti sėkmės jo ieškant.

O tie kurie mano,kad lengviausias būdas nusileisti,tačiau nereiškia,kad reikia pasiduoti,na tik duoti tam durniui kelią,tegul taip ir padaro,nes su durniu ginčytis,nelygu būti protingam :). Ir tai nereiškia,kad jie yra kažkuo geresni nei visi kiti esantys aplinkui,tai,galbūt tik noras tokiu atrodyti.

Pirmiausia tai pradėsiu nuo to,kad esu beveik kaip ir priversta parašyti šį įrašą ;D. Nesvarbu,kad neturiu beveik tam laiko,bet sakė,kad jo šiaip ar taip vistiek atsiranda ;D. Na bet gal Jam aš ir padėkosiu(žino kam čia tokiam xD ),nes po tokio ilgo laiko tarpo prisiverčiau parašyti. Na šis įrašas nebus kažkoks įpatingas ar panašiai,tik šis įrašas bus įpatingas tuo,kad jis jau bus rašytas pagaliau pabaigus tą dvylika metų trunkantį vargą,bet vistiek neatsisakyčiau dar kokius metelius ten pavargti :D.

Tai va,atšokus paskutinį šokį mokykloje,skubu į naują rytojų su naujais norais ir pasikeitimais savo gyvenime. Kopsiu į aukštumas ir sieksiu geriausio,na o jeigu nepasiseks visada turiu atsarginį variantą :)p. Kiti metai prasidės jau nebe mokykliniame suole,o kaip pridera studentui: didelės salės na ir “barakas”xD. VALIO!!! Studento svajonės pildosi :D. Na ne visos…

O,kad kiti metai būtų nors kažkiek įdomesni,pasidaryk trumpą sąrašiuką ir siek to ką ten jame turi arba bent jau apsimesk,kad to sieki :D. Įdomiau gyvent vistiek:). Gyvenimas be tikslo ir šiek tiek humoro - tai lygus nuliui,lyg jo neturėjimas… Užteks pradėti nuo pačio lengviausio ir paprasčiausio,pirmiausia pasirįšk gauti to ko tau pakanka,o su laiku gausi ir daugiau :)p.

More money, more power, more sex, more hours, more fortune, more fame, more speed, more gain, more excess, more games, more of the same, more drugs,more stuff, more than enough - always too much, never enough…

Skamp - Always too much.mp3